fainumiukai mazi.
Livestep at Havana Social Club, Vilnius, Lithuania from Mark Splinter on Vimeo.
2008 m. lapkričio 11 d., antradienis
2008 m. spalio 28 d., antradienis
2008 m. spalio 19 d., sekmadienis
Pamažu Pamažu
net nesugalvoju. sėdžiu ir misliju, ką dar galima padaryti geriau? nežinau. bet žinau, jei jo nebus šalia, išžudysiu visus, išskersiu, o iš žarnų susijuosiu virvę ir su ja nušoksiu nuo devynaukščio stogo <3.
2008 m. spalio 16 d., ketvirtadienis
gyvenimas gali buti blogas gali buti grazus tie kas varo teisingai niekada neprazus
as dziaugiuosi kiekviena jo diena saule leidziasi zinau velai velai vakare!
[18:27:06] Arnolda! sako: vel tu cia :D
[18:27:25] * sako: ne as kitur :D
[22:32:56] Arnolda! sako: labana ;}
[22:33:00] Arnolda! sako: DARIAU
[22:33:01] * sako: erelis :D
[22:33:01] Arnolda! sako: :D
[22:33:07] * sako: arniooolda :D
[22:33:12] Arnolda! sako: :D
[22:33:12] Arnolda! sako: darius
[22:33:14] * sako: :D
[22:33:20] Arnolda! sako: :D
[22:33:25] * sako: :D:D
[22:33:41] Arnolda! sako: ne ne dink is akiu nebegaliu zet
[22:33:42] Arnolda! sako: labana ;*
as dziaugiuosi kiekviena jo diena saule leidziasi zinau velai velai vakare!
[18:27:06] Arnolda! sako: vel tu cia :D
[18:27:25] * sako: ne as kitur :D
[22:32:56] Arnolda! sako: labana ;}
[22:33:00] Arnolda! sako: DARIAU
[22:33:01] * sako: erelis :D
[22:33:01] Arnolda! sako: :D
[22:33:07] * sako: arniooolda :D
[22:33:12] Arnolda! sako: :D
[22:33:12] Arnolda! sako: darius
[22:33:14] * sako: :D
[22:33:20] Arnolda! sako: :D
[22:33:25] * sako: :D:D
[22:33:41] Arnolda! sako: ne ne dink is akiu nebegaliu zet
[22:33:42] Arnolda! sako: labana ;*
2008 m. spalio 15 d., trečiadienis
Spalio 15.
Šiandien nebesiklausiau Tavo pasiteisinimų apie blogą orą, vėluojančią algą, miego trūkumą. Tu privalėjai mane pamatyti! O man be proto reikėjo pamatyt Tave.
Laukiančią purtė šaltis. Traukiau vieną cigaretę po kitos, nes kitaip nėjo suvaldyt viso to š, vadinamo emocijom, savy. Aš vėl Tave pamatysiu, praėjus tiek laiko :)).
Ir Tu prieš mane!! Kuo pasikeitei per tuos metus? Tavo akys. Jos pakerėjo. Kodėl tada aš to nemačiau? Tavo nedrąsi šypsena. Tas pats taip tada mane žavėjęs vaikiškumas. AH! Kaip sunku suprasti, kad vedi mane iš proto! Taip bijau pamilti, ir taip to trokštu. Darau klaidą. Saldžią nuodėmę prieš visus. Mane tai keri.
Laukiančią purtė šaltis. Traukiau vieną cigaretę po kitos, nes kitaip nėjo suvaldyt viso to š, vadinamo emocijom, savy. Aš vėl Tave pamatysiu, praėjus tiek laiko :)).
Ir Tu prieš mane!! Kuo pasikeitei per tuos metus? Tavo akys. Jos pakerėjo. Kodėl tada aš to nemačiau? Tavo nedrąsi šypsena. Tas pats taip tada mane žavėjęs vaikiškumas. AH! Kaip sunku suprasti, kad vedi mane iš proto! Taip bijau pamilti, ir taip to trokštu. Darau klaidą. Saldžią nuodėmę prieš visus. Mane tai keri.
2008 m. birželio 5 d., ketvirtadienis
Savaitė + Acakau.
Mano psichika nestabili.
Vieną dieną aš nuostabi.
Kitą dieną aš mirštu. Sukuos ratais gulėdama ant žemės ir žiūrau lubose į vieną tašką.
Kitą dieną sukuos ratais gulėdama ant žemės ir nebežiūriu. Ten nieko nebematau.
Ketvirtą dieną atsimenu, kad mano egzistavimui reikalingas maistas. Pavalgau, vemiu.
Penktą dieną viskas ore. Nesuskaičiuojamas kiekis cigarečių. Grįžta protas. Vėl išmokstu kalbėti, valgyti ir vaikščioti.
Šeštą dieną noris tik žudyti, žudyti žudyti. Skersti visus. Mano geriausia draugė tampa siena, į kurią pagal mintinai išmoktas melodijas ir ritmukus murkdama muziką trinuosi. Mintys skraido padebesiai iš laimės ir egocentriškumo. Gosh, aš juk nuostabi. Kūne groteskas. Širdis plaka nesugaudomais taktais. Raudonu lūpų pieštuku paišau ant veido linijas, skrituliukus, išraitymus. Įsimyliu veidrodį, jame net nežiūrėdama į save. Įsimyliu pasaulį be žmonių, buku žvilgsniu stebiu aplinką, visiškai tuščią. Kalbu su jais, pati to nepajausdama. Nematau nei vieno gyvo padaro, apart savęs. Vėl piešiu. Ant kojų guašu vingiuoju linijomis. Ach, ach.
Per mano leidžiamą muziką jau nebegirdžiu kaimynų baladojimosi nei į radiatorius, nei į duris.
Štai ir savaitė. Laukiu rutojaus, septintosios dienos, su atitinkamais šizofrenijos priepuoliai. Ach, bijokit manęs.
All my friends are gone, they died,
They screamed, and cried.
Ach, tie nuostabūs žodžiai, išgirsti iš mokytojos:
Arnolda, išsaugok tą savo vaikišką žavesį.
Neaišku, kiek jo dar likę many.
Savyje aš slepiu neįsivaizduojamą jėgą.
Vieną dieną aš nuostabi.
Kitą dieną aš mirštu. Sukuos ratais gulėdama ant žemės ir žiūrau lubose į vieną tašką.
Kitą dieną sukuos ratais gulėdama ant žemės ir nebežiūriu. Ten nieko nebematau.
Ketvirtą dieną atsimenu, kad mano egzistavimui reikalingas maistas. Pavalgau, vemiu.
Penktą dieną viskas ore. Nesuskaičiuojamas kiekis cigarečių. Grįžta protas. Vėl išmokstu kalbėti, valgyti ir vaikščioti.
Šeštą dieną noris tik žudyti, žudyti žudyti. Skersti visus. Mano geriausia draugė tampa siena, į kurią pagal mintinai išmoktas melodijas ir ritmukus murkdama muziką trinuosi. Mintys skraido padebesiai iš laimės ir egocentriškumo. Gosh, aš juk nuostabi. Kūne groteskas. Širdis plaka nesugaudomais taktais. Raudonu lūpų pieštuku paišau ant veido linijas, skrituliukus, išraitymus. Įsimyliu veidrodį, jame net nežiūrėdama į save. Įsimyliu pasaulį be žmonių, buku žvilgsniu stebiu aplinką, visiškai tuščią. Kalbu su jais, pati to nepajausdama. Nematau nei vieno gyvo padaro, apart savęs. Vėl piešiu. Ant kojų guašu vingiuoju linijomis. Ach, ach.
Per mano leidžiamą muziką jau nebegirdžiu kaimynų baladojimosi nei į radiatorius, nei į duris.
Štai ir savaitė. Laukiu rutojaus, septintosios dienos, su atitinkamais šizofrenijos priepuoliai. Ach, bijokit manęs.
All my friends are gone, they died,
They screamed, and cried.
Ach, tie nuostabūs žodžiai, išgirsti iš mokytojos:
Arnolda, išsaugok tą savo vaikišką žavesį.
Neaišku, kiek jo dar likę many.
Savyje aš slepiu neįsivaizduojamą jėgą.
2008 m. birželio 4 d., trečiadienis
Birželio 4. Sms'
Ar gali papasakot atvirai, tiesiai, kas tave slegia, o ne užuominom, nuorodom, skypiniais copy paste? Ar gali pasistengt suprast ir pagalvot? Jei sakau "neberūpi", tai yra tolygu "atsibusk!" - tai bandymas atkreipt dėmesį. Mažai yra žmonių, apie kuriuos galvoju kasdien - ant pirštų suskaičiuosi. Tarp jų - Tu.
Tesugebėjau atsakyti:
Neįsivaizduoju. Dėmesio trūkumas. Ego lipa per kraštus.
O taip norisi išrėkti. Išklykti. Su ašarom išvemti, išspjauti lauk iš savęs viską, VISKĄ, VISKĄ.
O negaliu. Neišeina.
Jaučiuos tokia menkavertė. Tokia pamiršta. Tyliai šaukiuosi pagalbos - užuominom, nuorodom, skypiniais copy paste. Kodėl Tu negali atsigręžti? Kodėl Tu negali suprasti? Kodėl Tu iš manęs reikalauji atvirumo, kai aš nebesugebu jo duoti?
KODĖL?
Kodėl Tu nematai, kad viduje taip tuščia? Kodėl Tu nematai, kad savo elgesiu aš maištauju prieš Tave vien tam, kad atkreipčiau Tavo dėmesį? Kodėl Tu nesuvoki, kad tą sekundę, kai Tu išvažiuosi, aš mirsiu, nes tada aš nebeturėsiu visiškai nieko, kas mane palaikytų?
Kodėl Tu manęs nenuramini?
Kodėl, po velnių, aš prie Tavęs taip prisirišau..
Kodėl aš taip bijau..
Taip nežmoniškai bijau.
Aš bijau savęs. Žinau, kad nueisiu, pridirbsiu kažkur ir kažką, ko tikrai nereikia, jei Tu manęs nesulaikysi. Nes tik Tavęs aš visgi dar klausau.
Ei. Brolau.
Tesugebėjau atsakyti:
Neįsivaizduoju. Dėmesio trūkumas. Ego lipa per kraštus.
O taip norisi išrėkti. Išklykti. Su ašarom išvemti, išspjauti lauk iš savęs viską, VISKĄ, VISKĄ.
O negaliu. Neišeina.
Jaučiuos tokia menkavertė. Tokia pamiršta. Tyliai šaukiuosi pagalbos - užuominom, nuorodom, skypiniais copy paste. Kodėl Tu negali atsigręžti? Kodėl Tu negali suprasti? Kodėl Tu iš manęs reikalauji atvirumo, kai aš nebesugebu jo duoti?
KODĖL?
Kodėl Tu nematai, kad viduje taip tuščia? Kodėl Tu nematai, kad savo elgesiu aš maištauju prieš Tave vien tam, kad atkreipčiau Tavo dėmesį? Kodėl Tu nesuvoki, kad tą sekundę, kai Tu išvažiuosi, aš mirsiu, nes tada aš nebeturėsiu visiškai nieko, kas mane palaikytų?
Kodėl Tu manęs nenuramini?
Kodėl, po velnių, aš prie Tavęs taip prisirišau..
Kodėl aš taip bijau..
Taip nežmoniškai bijau.
Aš bijau savęs. Žinau, kad nueisiu, pridirbsiu kažkur ir kažką, ko tikrai nereikia, jei Tu manęs nesulaikysi. Nes tik Tavęs aš visgi dar klausau.
Ei. Brolau.
2008 m. birželio 3 d., antradienis
Birželio 3. Turiu draugę šizofrenikę.
Ir net nepavydžiu aš jai.
Meilė žiaurus dalykas. Narkotikas kažkoks. Ji griauna gyvenimus. Ji iškrausto žmones iš proto.
Ech kaip nais, kad man tai negresia
[18:51:15] Ookami. sako: ka tu šizike?
[18:51:16] Ookami. sako:
[18:51:28] blinkme sako: dudnia, as nesifizikw
[18:51:52] Ookami. sako: pagal rasymo buda ir klaidu nebuvima man atrodo kad dar ir koke
[18:51:53] Ookami. sako:
[18:52:30] blinkme sako: Tu pamatysi, kai jus susipazinsit, pati pamatysi, jis ANGELAS, jis nuostabus, jis toks geras, jis as nznau, jis yra pasaulio stebuklas ir pats didziausias
[18:52:41] Ookami. sako: nesupazindinsi tu
[18:52:41] blinkme sako: nors siaip abejoju ar jus susipazinsit;DD
[18:52:42] Ookami. sako:
[18:52:45] Ookami. sako: ir siaip
[18:53:05] Ookami. sako: is kokios pievos čia ji parovei?
[18:53:13] blinkme sako: nu ka as zn..
[18:53:14] blinkme sako: is jokios pievos
[18:53:22] blinkme sako: jis kazkaip.. atsirado
[18:53:31] Ookami. sako: jis is siauliu?
[18:53:50] Ookami. sako: jis is sio pasaulio?
*Trumpas pasakojimas, koks jis nuostabus, kaip mes apie kažką lakstom nelaimėj ir taip taip taip toliau aha.*
[19:04:27] Ookami. sako: (puke)
[19:05:59] blinkme sako: kokia Tu slyksti
[19:06:05] Ookami. sako: ne
[19:06:11] Ookami. sako: čia TU šlykšti
[19:06:15] blinkme sako: niekad manes nesupratai, ir ko gero nesuprasti
[19:06:23] blinkme sako: net nereikejo nieko sakyt.
[19:06:25] Ookami. sako: ;/
[19:06:29] Ookami. sako: Man apskritai meilė yr
[19:06:32] Ookami. sako: šlykšti
[19:06:34] Ookami. sako: nesuprantama
[19:06:40] Ookami. sako: nepateisinama
[19:06:44] Ookami. sako: išsigimeliska
[19:06:47] Ookami. sako: ir kazkokie nesveika
[19:06:49] Ookami. sako: WO
[19:08:20] Ookami. sako: TU PASIZEK KAS PASIDARA SU ISIMILEJUSIAIS ZMONEM
[19:08:25] Ookami. sako: jie atitrukst nuo realybes
[19:08:29] Ookami. sako: kaip kokie apsiratave
[19:08:32] Ookami. sako: jie pasikeic
[19:08:36] Ookami. sako: pabeg nuo visko
[19:08:42] Ookami. sako: kazkokie ka zn
[19:09:09] Ookami. sako: juokinga man
*
[19:10:21] Ookami. sako: va ir supyyyka Vyga
[19:10:22] Ookami. sako:
[19:10:43] blinkme sako: atsikabink, Arnolda.
[19:11:31] Ookami. sako: ok
Uot ką daro gyvenimas su žmogais. Kai meilė tampa šlykštukiška, o šizofrenija - gražiausiu dalyku žemėj.
O iš tiesų aš tik pavydžiu. Kad JI tokia laiminga. Kad Ji jaučia stebuklą. Kad Ji švyti.
O aš ne. Aš tik po truputį virstu ledukan. Aš išleidžiu iš savo gyvenimo žmones. Aš juos paleidžiu ir jie nebegrįžta. Aš atsikeliu kas rytą ašarotom akim, nes žinau, kad greit neteksiu 2 žmonių, kurie man brangiausi. Nes BLED. Bijau.
Meilė žiaurus dalykas. Narkotikas kažkoks. Ji griauna gyvenimus. Ji iškrausto žmones iš proto.
Ech kaip nais, kad man tai negresia
[18:51:15] Ookami. sako: ka tu šizike?
[18:51:16] Ookami. sako:
[18:51:28] blinkme sako: dudnia, as nesifizikw
[18:51:52] Ookami. sako: pagal rasymo buda ir klaidu nebuvima man atrodo kad dar ir koke
[18:51:53] Ookami. sako:
[18:52:30] blinkme sako: Tu pamatysi, kai jus susipazinsit, pati pamatysi, jis ANGELAS, jis nuostabus, jis toks geras, jis as nznau, jis yra pasaulio stebuklas ir pats didziausias
[18:52:41] Ookami. sako: nesupazindinsi tu
[18:52:41] blinkme sako: nors siaip abejoju ar jus susipazinsit;DD
[18:52:42] Ookami. sako:
[18:52:45] Ookami. sako: ir siaip
[18:53:05] Ookami. sako: is kokios pievos čia ji parovei?
[18:53:13] blinkme sako: nu ka as zn..
[18:53:14] blinkme sako: is jokios pievos
[18:53:22] blinkme sako: jis kazkaip.. atsirado
[18:53:31] Ookami. sako: jis is siauliu?
[18:53:50] Ookami. sako: jis is sio pasaulio?
*Trumpas pasakojimas, koks jis nuostabus, kaip mes apie kažką lakstom nelaimėj ir taip taip taip toliau aha.*
[19:04:27] Ookami. sako: (puke)
[19:05:59] blinkme sako: kokia Tu slyksti
[19:06:05] Ookami. sako: ne
[19:06:11] Ookami. sako: čia TU šlykšti
[19:06:15] blinkme sako: niekad manes nesupratai, ir ko gero nesuprasti
[19:06:23] blinkme sako: net nereikejo nieko sakyt.
[19:06:25] Ookami. sako: ;/
[19:06:29] Ookami. sako: Man apskritai meilė yr
[19:06:32] Ookami. sako: šlykšti
[19:06:34] Ookami. sako: nesuprantama
[19:06:40] Ookami. sako: nepateisinama
[19:06:44] Ookami. sako: išsigimeliska
[19:06:47] Ookami. sako: ir kazkokie nesveika
[19:06:49] Ookami. sako: WO
[19:08:20] Ookami. sako: TU PASIZEK KAS PASIDARA SU ISIMILEJUSIAIS ZMONEM
[19:08:25] Ookami. sako: jie atitrukst nuo realybes
[19:08:29] Ookami. sako: kaip kokie apsiratave
[19:08:32] Ookami. sako: jie pasikeic
[19:08:36] Ookami. sako: pabeg nuo visko
[19:08:42] Ookami. sako: kazkokie ka zn
[19:09:09] Ookami. sako: juokinga man
*
[19:10:21] Ookami. sako: va ir supyyyka Vyga
[19:10:22] Ookami. sako:
[19:10:43] blinkme sako: atsikabink, Arnolda.
[19:11:31] Ookami. sako: ok
Uot ką daro gyvenimas su žmogais. Kai meilė tampa šlykštukiška, o šizofrenija - gražiausiu dalyku žemėj.
O iš tiesų aš tik pavydžiu. Kad JI tokia laiminga. Kad Ji jaučia stebuklą. Kad Ji švyti.
O aš ne. Aš tik po truputį virstu ledukan. Aš išleidžiu iš savo gyvenimo žmones. Aš juos paleidžiu ir jie nebegrįžta. Aš atsikeliu kas rytą ašarotom akim, nes žinau, kad greit neteksiu 2 žmonių, kurie man brangiausi. Nes BLED. Bijau.
Birželio 3.
Keista.
Vasara.
Visi kartu, visi randa savo stebuklus.
O mano feministinė pusė kovoja su visu likusiu sveiku protu.
Nors kam meluoju - niekas net nežiūri į mane.
O tuo pačiu dar žlugdau svetimas svajones.
Pyyykes jis yra ANGELAS. As nesu gyvenime sutikus tokio zmogaus. Jis ne tai kad berniukas, jis Angelas, Angelas Sargas, jis nesa vien geri, jis toks geras, jis is Dangaus..
Tau gal šizofrenija?
Aiškei.
Matot mane? Aš esu vaikščiojantis nerimas pilkom akim.
Vasara.
Visi kartu, visi randa savo stebuklus.
O mano feministinė pusė kovoja su visu likusiu sveiku protu.
Nors kam meluoju - niekas net nežiūri į mane.
O tuo pačiu dar žlugdau svetimas svajones.
Pyyykes jis yra ANGELAS. As nesu gyvenime sutikus tokio zmogaus. Jis ne tai kad berniukas, jis Angelas, Angelas Sargas, jis nesa vien geri, jis toks geras, jis is Dangaus..
Tau gal šizofrenija?
Aiškei.
Matot mane? Aš esu vaikščiojantis nerimas pilkom akim.
2007 m. kovo 21 d., trečiadienis
Eidama iš mokyklos namo pajutau saulės spindulius ant skruosto. Pajutau pavasarį. Vasarą. Buvo tylu, iš mokyklos ėjau viena, tad atsiminiau nuostabiausias vasaras savo gyvenime.Atsiminiau sodybą laukuose. Nuvažiuodavome ten - aš, mama, tėvas, kartais senelis, Rita ar dėdė, ir senelio šuo, didžiulis dogas Brantas.
Mus pasitikdavo saulė ir ramybė. Tyla, kuria drumsdavo tik paukščių čiulbėjimas ir nenuoramos žiogai.
Tada dar buvau maža. Bet suvokiau, kad turiu branginti šią nuostabią vietą.
Iki šiol atsimenu kvapą. Senovės. Kažko, kas dar nebuvo sugadinta. Atsimenu, kaip tėvas apeidavo aplink trobą ir atidarydavo per visą žiemą apdulkėjusias langines. Atsimenu po langu augusių tulpių rausvumą. Kaip klausdavau tėvo kas jas augino. O jis atsakydavo kad vėjas, saulė ir lietus. Atsimenu didelę didelę obelį prieš namą, kurios obuoliukus grauždavo Brantas. Atsimenu lauko tuoletą, prie kurio augo daug piktžolių ir neretai prašydavau tėvo, kad mane per jes perneštų ;D. Ir nešdavo. Kartais net basas. Atsimenu tą vandens telkinį, kurį net nežinau kaip pavadinti.. Jame pirmą kartą susipažinau su čiuožiku. Vieną netgi pagavau. Jame suaugę maudydavosi po karštos pirties. Atsimenu žolę iki pažastų, kurioje gyveno peliukų šeimyna. Atsimenu plačią plačią upę, kurioje pliuškendavausi, atsimenu begalę sraigių. Atsimenu beždžionių tiltą, ant kurio šokinėdamas dėdė įvarė man baimės. Atsimenu verpimo ratelį, šiek tiek apgraužtą žiurkių, bet tokį gražų. Atsimenu nakties žvaigždes, kurių neužgožė jokių lempų šviesos. Girtą širšę. Na, jai patiko dėdės brendis. Atsimenu pirtį, visus tuos pastatus, kurių nei pavadinimų nei paskirties nežinau. Atsimenu saulę, vėją, kvapą, tokį, kokio kitur nebuvo ir nebus. Baltą zuikį, bėgantį iš miško. Atsimenu laukus, pievas, kuriose lakstydavo Brantas, kurie buvo tokie nuostabiai žali, kuriuose pirmąkart susipažinau su gyvate ir kuriuose kartais, pabėgusi iš trobos, lakstydavau. O visi manęs ieškodavo.
Nuostabiausias mano atsiminimas.. Rytas. Ankstus ankstus. Pabudau nuo žiogų čirpimo. Dar tik švito.. O vasarą švinta taip anksti. Basomis išėjau į lauką. Prasikrapščiau akis, ir jos pasisveikino su Saule. Nusijuokiau, nes pamačiau žiurkę ,begančią nuo obels. Po obelimi stovėjo mano tėvas. Rankomis sėmė vandenį iš dubens ir prausėsi. Toks nuostabus rytas. Tėvas užsikėlė mane ant pečių. Ir išėjome. Į tas pačias pievas ir laukus, kuriuos iki šiol taip myliu. Matėm bundančią gamtą. Grožėjomės.
Grįžome tik apie pietus. Visi jau buvo pabudę. Pribėgo Brantas. Mama šypsojosi, kaip ir kiti.
Dabar tos vietos nebėra. trobą pardavė su visais priestatais. Dingo tas kvapas, dingo tulpės, dingo obelis. Dingo tos vietos didingumas. Dabar ten stovi paprastas,nors ir naujas bet niekuo neypatingas namas.
Liko tik atsiminimai. Jie neįkainojami. Ir brangiausias jų - mano tėvas. Toks, kokį aš pažinojau. Kokį myliu ir gerbiu už jo meilę gamtai, menui ir man.
Dabar tos vietos nebėra. trobą pardavė su visais priestatais. Dingo tas kvapas, dingo tulpės, dingo obelis. Dingo tos vietos didingumas. Dabar ten stovi paprastas,nors ir naujas bet niekuo neypatingas namas.
Liko tik atsiminimai. Jie neįkainojami. Ir brangiausias jų - mano tėvas. Toks, kokį aš pažinojau. Kokį myliu ir gerbiu už jo meilę gamtai, menui ir man.
Pabaiga.
,
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
